Juodu ant balto

Ką manyti apie žmogų, kuris daugiau nei 5 savaites laikėsi “kompiuterio dietos?” Trenktokas su plyta per galvą, taip?

Malonu susipažinti, tai aš.

Tiesa, minėtos dietos laikiausi ne visai savo noru, mat mano mielas kompiuteris, švelniai vadinamas Pauliumi, sumąstė pailsėti ir, kaip tikras lokys vidury žiemos miego, neberodyti didelių gyvybės ženklų požymių.

Bet ne skųstis čionai noriu.

Kreipiuosi į skaitančią liaudį (Ar dar tokios yra?)

Apėjus viešąsias bibliotekas ir knygynus mane aplanko mintys, jog kas jau kas, bet lietuviai angliškų grožinės literatūros knygų neskaito. Kaipgi kitaip paaiškinti faktą, kad net didžiausia viešoji Kauno biblioteka tokių knygų turi vos vieną varganą lentyną?

Taigi praradusi viltį prabudinti Paulių, ėmiau iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą ir lapas po lapo ėmiau žudyti nuobodulį, priglaudusi prie savęs Murakamį. Darbas ėjosi sėkmingai. Taip sėkmingai, kad užsimaniau dar. Ir dar. Ir DAR. Apėmė tokia aistra skaityti Murakamį angliškai, kad vargiai galėjau praeiti pro knygynus, neužsukusi vidun, nespivaidenusi tarp knygų lentynų ir [galbūt] nenusipirkusi dar vieno šedevro.

Iš to nerišlaus tekto turėtų plaukti išvada. O kad nenuplauktų ji kažin kur toli ir netaptų labai miglota ir kad mano dešinės rankos pirštai nesuledytų bumbsėdami į klaviatūrą, klausiu tiesiai šviesiai:

gal Kaune gyvena toks pilietis, kuris mėgsta skaityti anglišką grožinę literatūrą, neranda jos bibliotekose, knygynuose baigia išleisti savo santaupas , bet skaityti visgi NORI?

(klausiu ne vien dėl to, kad pasijausčiau esanti angliškų knygų mylėtojų bendruomenės dalis. Nuoširdžiai tikiuosi įvykdyti some kind of natūrinius mainus. :)

Tiek šiam kartui. Visgi norisi turėti sveikus, neamputuotus dešinės rankos pirštus.

Bandau nuskandinti depresiją.
Ne alkoholyje - neturiu jo.
Skandinu mišrainėje.
Neskęsta, bjaurybė.
Matyt, per mažai majonezo.

Ir žiūri jie visi į mane nustebę/nuliūdę/supykę. Juste, ką tu darai?

*Kafka mėgo aprašinėti gatvėje sutiktų praeivių išvaizdą ir elgesį.

Palanga. Pusė šešių vakaro. Siaura pėsčiųjų gatvelė. Ja aš einu į stotį. Važiuosiu namo. Tempiu porą rankinių. Kartkartėmis šiek tiek pridūstu dėl jų spaudžiamo pilvo preso ir daiktų svorio slegiamų pečių. Kaukšiu į gatvės grindinį lygiapadėmis basutėmis. Retkarčiais pirštu stumteliu aukštyn nuo apsauginiu kremu pateptos nosies slystančius akinius. Dairausi į žmones. Stebiu gatvę užtvindžiusius poilsiautojus, visus kaip susitarusius traukiančius priešinga kryptimi nei aš. Jie grįžta iš pajūrio, kuriame vakare jau nebėra ką veikti. Dauguma vaikštinėja po du, tris arba keturis, priklausomai nuo to, kiek draugų ir vaikų su savimi vedasi. Štai žingsniuoja pro mane „šeimyna“, sudaryta iš dviejų merginų ir trijų vaikinų. Vienas vyriškos giminės atstovas, priklausantis tai bendrijai, sustoja ir užkalbina mane. Stabteli ir kiti draugai. „Visada galvojau, ką panelės mato pro didelių akinių stiklus… Ar galiu pasimatuoti tavuosius?“

Kadangi nedažnai tenka girdėti tokius prašymus iš pirmą kartą matomų žmonių, sutrinku. „Kam jam tie mano akiniai, a?“-mąstau aš. „Pasiimti juos ir nebegrąžinti nori? Pasijuokti iš to, kaip aš atrodau be akinių?“ Vaikinas, žinoma, neturėjo gebėjimo skaityti mintis, todėl ir toliau atkakliai, tačiau, turiu pripažinti, taktiškai ir mandagiai prašė duoti akinius. Ką gi, daviau. Kas jau bus, tas tegul būna.

Užsižiūrėjusi į savo pašnekovus nepastebėjau, kaip šalia manęs ir iškalbiojo vaikino atsidūrė du jo draugai. Draugės liko už keleto metrų nuo mūsų ir ragino paskubėti. Buvo akivaizdžiai nepatenkintos neplanuotu sustojimu.

Vaikinas užsidėjo šiaip ne taip išprašytus akinius, maivydamasis juos pademonstravo draugams ir tarė, kad man tie akiniai turbūt labiau tinka nei jam. Galiausiai akiniai vėl buvo mano rankose (o vėliau – ir ant nosies). Atgavusi juos, galėjau tęsti kelionę į stotį. Tiesa, priekabus vaikinas man nueidinėjant dar spėjo paklausti keleto klausimų ir išgirsti atsakymus į juos. Galbūt būčiau dar šiek tiek palūkuriavusi ir patenkinusi jo smalsumą, tačiau prisiminiau, kad autobusas gali atvykti bet kurią minutę. O ir piktai akimis žybsinčios draugės, stovinčios jau už keliolikos metrų nuo manęs, noro pasilikti nekėlė. Nusisukau ir šypsodamasi nuėjau. Taip baigėsi dar vienas mano malonus atsitiktinis susitikimas gatvėje…

Dviejų "prisėdimų" rezultatas, galbūt po keleto dienų puošiantis mano kambario sieną.

Karščio veikiama vargiai sugebu dėstyti savo mintis. Bet, kiek pamenu, norėjau brūkštelėti keletą žodžių apie šį bei tą.

1. “Mano gyvenimas šiuo metu primena pasaką; laukiu nesulaukiu laimingos pabaigos” - tokia mintis išplaukė į mano smegenų paviršių pamąsčius apie dabartį ir ateitį.

2. Nežadėjau piešti, bet..piešiu (žiūrėti nuotrauką kairėje). Tiesą pasakius, jei ne piešimas, turbūt šiuo metu būčiau apimta depresijos (bedarbė, be veiklos ir be žmonių). Todėl piešiu, galima sakyti, iš reikalo.

3. Per vasarą dar neperskaičiau nė vieno knygos puslapio, net knygos neturiu. Kodėl? Tam yra kelios priežastys. Pirma - mano miestelio bibliotekos darbuotoja labai atstumianti, stengiuosi neturėti reikalų su ja. Antra - nenoriu skaityti bet ko. Trečia - svajoju pabaigti skaityti pavasarį pradėtą Dostojevskio “Idiotą”, tačiau suvokiu, kad tam reikia tam tikro nusiteikimo. Manoji būklė šiuo metu (žiūrėti pirmą punktą) ne itin gera, todėl teks palūkėti kokią savaitėlę kitą ir piešti piešti piešti.

4. Užsisakiau abu “Idioto” tomus internetu, galėsiu pradėti (ir baigti) skaityti juos kai norėsiu. P. S. Abiejų tomų kaina tik 10 Lt, negalėjau nenusipirkti!

5. Be piešimo mane dar gelbsti muzika. Piešiu dainuodama šią dainą!

6. Gal galite pasiūlyti piešimo objektą (arba dar geriau - konkrečią nuotrauką)? Kažką panašaus į šitą, šitą arba šitą.

7.  Atnaujinau savo virtualų knygynėlį, į jį įtraukdama tėčio knygas (jo prašymu). Mano knygos patalpintos “lentynėlėse” MATEMATIKA, GEOGRAFIJA, LIETUVIŲ K., ANGLŲ K. ir ISTORIJA.

…taip ir padariau. Sakiau, kad ieškosiu darbo tol, kol rasiu, ir radau.
Ir dirbu.
Ir grįžtu į laikinus namus vos pavilkdama kojas.
Ir svajoju apie normalius pietus.
Ir apie šaltą vasarą.
Ir apie pusės žvaigždutės viešbutį.
Ir tingiu rašyti, apie ką dar svajoju.