BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skaitau Škėmą ir galvoju, kad man nederėtų to daryti. Ir dar - kad jis velniškai gerai rašo. Nepaisant depresinių minčių, kurios į galvą lenda skaitant, aš vis tiek manau, kad ateityje dar ne kartą paimsiu į rankas jo knygas. Nes užnuodyti vaisiai mane traukia.

Rašau ir galvoju, kad nežinia, kuo užsibaigs šis įrašas. Turiu tiek daug minčių galvoje ir tiek mažai žmonių (~0), su kuriais galėčiau jomis pasidalinti. Taip, galėčiau paimti sąsiuvinį į rankas ir jame užrašyti svarbiausias mano galvoje gimusias mintis. Tačiau, geriau pagalvojus, neverta to daryti. Aš tik išgąsdinsiu save. Geriau jau kartą pamąstyti apie psichopatiškus dalykus ir užmiršti juos ilgam.

Taigi, vis dar teberašau. Paskutinį kartą čionai rašiau mažaug prieš mėnesį, tačiau negalėčiau teigti, kad pasiilgau rašymo ar savo minčių viešinimo. Ne. Man tai nėra some kind of manija. Kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad mano mintys įdomios ne kam kitam, o man ir kad būtų protingiausia nepatingėti jų užsirašyti, mat labai dažnai mintys, kurias randu savo įrašuose, mane gerokai nustebina ar/ir išgąsdina. Na gerai, retkarčiais priverčia nusišypsoti vaikiškam naivumui.

————————————————————————————————————————————————————————————————————————————-

Prieš metus maniau, kad gyvenimas pasikeis, kad aš tapsiu laiminga. Nė velnio jis nepasikeitė. Pasikeičiau tik aš : baigiu išnaikinti ligoto gailesčio sėklą savyje, stengiuosi mesti šalin pesimistišką mąstymą. Galiu net teigti, kad per pastaruosiu šešis mėnesius aš kardinaliai pakeičiau požiūrį į save. Aš priverčiau pamilti save ir nekreipti dėmesio į visus nesuskaičiuojamus matomus ir nematomus savo trūkumus. Dabar belieka laukti, kad kas nors pamiltų mane. Pavyzdžiui, fortūna.

Patikėjau mokytojos žodžiais, kad stresas - tai mūsų pačių pasirinktas požiūris į situaciją. Jau praėjo keletas mėnesių, kai pradėjau kontroliuoti save. Iki šiol tesu suvartojusi 4 tabletes, padedančias nusiraminti (nors man pačiai atrodo, kad labiau mane gydo ne jos, o mano įsitikinimas, kad jos turi bent kokią teorinę gydomąją galią).

————————————————————————————————————————————————————————————————————————————–

Nenorėčiau, kad kas nors skaitytų mano padrikas mintis.

Eilinį kartą prieštarauju pati sau, ketindama publikuoti įrašą viešoje erdvėje ir tikėdamasi, kad jo niekas nepastebės. Pastebės. Tik galbūt apsimes nepastebėję, nenorėdami nusikalsti šio įrašo autorei.

Lyg ji būtų svarbi persona.

Škėma, grįžtu pas tave!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Padrikas įrašas”
  1. Geras knygos apibūdinimas- užnuodytas vaisius :) Nemėgstu knygų, nors 20 amžiuje tai buvo pati geriausia pramoga

  2. Kažkada aš irgi maniau, kad nemėgstu jų. Tačiau po kiek laiko supratau, kad aš nemėgstu ne jų, o juodų minčių, užplūdusių kai kurias iš jų perskaičius.

  3. O aš Škėmos nemėgstu, nuobodžiai rašo, sunkiai skaitosi jo kūryba

  4. Medini, jis kaip tik ennuobodžiai rašo. Tiesiog sąmonės srautas kai kuriem yra sunkiai įkandamas. Aš jį suprantu, bet tikrai nemėgstu. Nors Umberto Eco kūryba man išvis virš suvokimo ribų, koks genijus tokią turėjo parašyti.

  5. Akivaizdu, kad fortūna nemėgsta manęs: kuo labiau trokštu, kad mano įrašai liktų nepastebėti, tuo greičiau juos ima komentuoti.

  6. :) tikriausiai jeigu paimtumėme visus mokyklinės programos kūrinius ir pažiūrėtume kiek iš jų yra minimi bloguose, tai tikriausiai kokius 85% susirinktų Škėma ;)

  7. Škėma=psichozė.

  8. o man patinka ne Skemos… (as gi isvis neskaitantis :D) o tavo “kuriniai” ;D

  9. Nieko sau minčių vingiai!..

Komentuokite