BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šimtas metų, kaip nerašiau įrašo blog’o sistemoje. Na, ne šimtas, bet 5+ tai tikrai. Net nesu tikra, ar mano įrašas bus publikuotas ar nugrims užmarštin, kai paspausiu “skelbti” mygtuką.

Kažkada blog’as man buvo tikras išsigelbėjimas. Gyvenau kaime, vargiai turėjau su kuo pasidalinti mintimis (o jų buvo daug), turėjau daugiau laiko nei galėjau jo suvartoti ką nors reikšmingo veikdama… Ir tada atradau sistemą, kurioje mano mintys įgavo tam tikrą svorį ir prasmę, kuri mane priėmė tokią, kokia esu - netobulą ir nepasitikinčią savo jėgomis.

Šiuo metu jaučiuosi taip, lyg vėl gyvenčiau kaimo glūdumoje, kur vargiai galiu rasti artimą sielą, nes čia vos viena kita dvasia kartkartėmis ir tepasivaidena. Tai - paradoksas, nes iš tiesų gyvenu didžiausiame kada gyventame mieste, kuriame ko jau ko, bet žmonių netrūksta. Ko trūksta yra ne žmonės, bet žmogiški santykiai. Tokie, kurie įkvepia, stumia į priekį, generuoja naujas idėjas. Trūksta žmonių, kurie mane pažįsta ir kaskart mane sutikdami neklausia, kas naujo mano gyvenime, bet domisi, kaip aš jaučiuosi ir apie ką mąstau.

Nesinori pabaigti šio įrašo liūdna gaida. Ne viskas yra taip tamsu, kaip rodosi iš pirmo žvilgsnio. Jei yra šešėlių, vadinasi, iš kažkurios pusės šviečia saulė, tereikia jos paieškoti tarp debesų.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Komentuokite